Socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis

Įvadas. Senatvės samprata. Socialiniai ryšiai. Emocijos. Motyvai. Socialinės paslaugos. Socialinių paslaugų samprata. Klientų poreikiai. Socialinės problemos. Panevėžio miesto senų žmonių socialinių problemų tyrimas. Tyrimo metodika. Apklausos rezultatai. Tyrimo rezultatai. Išvados. Priedai (1).

Pastaraisiais metais Lietuvoje senėjimas didėja. Didėja skaičius žmonių vyresnių kaip 60 metų. Socialinių ir ekonominių persitvarkymo procesų metu labiausiai nukenčia asmenys, kurie dėl amžiaus, negalios, šeimyninės padėties, silpnos sveikatos ar kitų gyvenimo sunkumų negali gyventi pilnaverčio gyvenimo savarankiškai.
1996 metais spalio 9 d. Buvo priimtas Socialinių paslaugų įstaytmas. Tai pirmas žingsnis kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę. Jo pagrindinė nuostata, ta, kad už socialinių paslaugų teikimą savo teritorijoje nuolatos gyvenantiems asmenims atsako miestų bei rajonų savivaldybės. Teikiant socialines paslaugas bendruomenėje, tiksliau įvertinami ir atskirų socialinių grupių poreikiai, taikomos lankstesnės darbo formos, skatinama vietinių žmonių iniciatyva bei atsakomybė už savo bendruomenės narius.
Socialinis darbuotojas – tai profesonalus darbas, kurio tikslas padėti žmogui rasti išeitį sprendžiant socialines problemas, siekiant harmoningo gyvenimo. Šio apibrėžimo centre yra žmogus, turintis sunkumų, kuriam profesionalas, naudodamas tam tikras priemones, gali padėti. Iš esmės, tai profesija, kurios pagrindinis tikslas – padėti žmogui smarkiai besikeičiančiame pasaulyje, santykiuose su kitais individais ir su jį supančia aplinka.
Senatvė – tai toks socialinis vaidmuo, kurį atliekant mokomasi neturėti jokio vaidmens. Streso lygio kilimas, nulemtas jutimų sistemų veiklos pokyčių bei abstraktaus mąstymo praradimo, sunkina tiek socialinę, tiek psichologinę adaptaciją. Tačiau nereikia pamiršti, kad senas žmogus - ne vaikas. Todėl jam lygiai taip reikšmingi pozityvūs socialiniai ryšiai, prie kurių įstengiama prisitaikyti "miglotoje" aplinkoje ir labiau pasitikima savimi. Juo daugiau žmonių kalbina ir lanko senstantįjį, juo labiau jis jaučiasi tebesąs socialiai reikšmingas. Kita vertus, svarbi ir autonomija.
Tuo tarpu miestai gyventojų senatvės lygiu kontrastais gerokai pranoksta kaimus. Vyriausiame Lietuvos miestelyje – Troškūnuose, 60-mečių ir vyresnių gyventojų dalis net 5 kartus didesnė negu jauniausiame Lietuvos mieste – Visagine. Tarp penkių didžiųjų Lietuvos miestų pagal gyventojų senatvės lygį pirmauja Kaunas (2000m. pradžioje-17,4% žmonių virš 60m. amžiaus), po jo eina Klaipėda (16,4%) ir Vilnius (15,9%).
Temos aktualumas. Prabėgę metai nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai ir jos gyventojams buvo labai permainingi. Pasikeitė ne tik bendra potlitinė ir ekonominė, bet ir socialinė situacija šalyje. Ši pdėtis palietė neturtingus, vienišus, nusenusius ir neįgalius šalies gyventojus. Ypač tuos, kuriems yra reikalionga kito žmogaus priežiūra.
Vieniši žmonės dažnai jaučiasi nustumti į šalį nuo visuomenes gyvenimo. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas turi suprasti vienišą žmogų, įvertinti socialinę problemą - mobilizuoti visas priemones problemai spręsti kartu su žmogumi, kad jis nebūtų vienišas.
Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo, tikėjimo, demokratijos idealuos. Artimo meile, kantrumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo seno yra būdinga lietuviams. Jiems šios savybes ir vertybes padėjo atlaikyti sunkius išmėginimus, įtvirtinti tautiškumų.
Tyrimo objektas: Senų žmonių socialinės problemos.
Tyrimo metodai: Literatūros analizė ir anketinė senų žmonių apklausa.
Tyrimo tikslas: įvardinti socialinių paslaugų į namus gavėjų poreikius ir socialinę padėtį.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti asmenų gaunančių socialines paslaugas socialinę padėtį.

2. Išanalizuoti klientų poreikius.

3. Numatyti būdus, kaip geriau tenkinti senų žmonių poreikius ir jiems padėti. ...